Knygos ir šaltiniai bandantiems rašyti (vis pildoma)

knygosNusprendus imtis grožinės literatūros rašymo, buvo trumpas ir be galo tragiškas periodas, kada maniau jog vieninteliai to dėmenys yra talentas ir įkvėpimas. Pirmojo – nerasta, o antrasis apsilankydavo ypač retai. Ir vieną gražią dieną aš išgirdau jog egzistuoja daugybė patarimų, tekstų ar net knygų apie tai, kaip tai reikėtų daryti. Pradėjau rankioti informaciją internete bei kuklią, tačiau labai reikšmingą, su šiuo amatu susijusią bibliografiją lietuvių kalba. Šiame įraše noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kokias knygas (gimtąja kalba) šiandien gali rasti tie, kurie bando rašyti ir nori to išmokti ar pagerinti įgūdžius.

Pirmiausia – sąrašėlis mano „stalo knygų“, vėliau – keletas internetinių šaltinių. Tai yra mano subjektyvi nuomonė apie leidinius, be kurių jau nebeįsivaizduoju savo laisvalaikio ir šio pomėgio. Be jų aš nebūčiau suvokęs pačio esminio dalyko: mokykis! Rašymas – tai amatas. O jo yra išmokstama. Staiga tik „puf“ ir dingo visi mitai apie talentą, mūzas ir įkvėpimą. Be tam tikrų dėsnių išmanymo – nesukursi nieko. Dalis jų sukoncentruoti šiuose šaltiniuose, kuriuos aš nuolat vartau, skaitau, braukausi ir bandau įsidėmėti. Tikiuosi leidinių tik daugės, todėl įrašas bus pildomas.

Lietuvių kalba išleistos knygos:


lre-virselisPirmasis rimtas lietuviškas šaltinis, tiesiog visas šio reikalo epicentras yra jaunos rašytojos Sandros Bernotaitės vedamas tinklaraštis Grafomanija.com (autorei reemigravus į Lietuvą, tapęs Grafomanija.lt), kurio pagrindu 2016 metais išleista jos knyga „Laisvojo rašymo elementai“ (Jovaro tiltai, Šiauliai). Tai – pirmoji knygelė mano kolekcijoje, galbūt dėl to ir tapusi mano „Nr.1“. Ne tik dėl pirmosios vietos pirkinių lentynoje, bet ir tapusi pati mėgstamiausia iš visų žemiau išvardintų kūrinių.

Pirmiausia, žinoma, dėl savo pirmumo, ji padarė man didelį įspūdį, o tam tikri kertiniai dalykai, kurie kone identiškais sakiniais dažnai atsikartoja vėliau mano įsigytose leidiniuose, mano smegenyse jau užsifiksavo kaip „Bernotaitės patarimai“. Knygą skaityti lengva, informacija joje spalvinga ir įtraukianti. Skaitai jausdamasis lyg senas, geras ir puikiai pažįstamas draugas tau asmeniškai dėsto dalykus, kuriuos jis išmano, o tu – ne. Stengtąsi, mano supratimu, vengti akademiškumo ir viską pasakoti kuo paprasčiau (daug tekstų pirmiausia pabūvojo autorės tinklaraštyje). Daugybė nuorodų į žinomų kūrėjų mintis apie rašymą, jų patarimai ir pasisakymai. Akivaizdu jog knygos autorė yra įdėjusi daug darbo gilinant savo srities žinias. Vienintelis šios vietos minusas – tų rašytojų ir kūrėjų vardai išverčiami į lietuvių kalbą ir dargi gana chaotiškai bei nestandartizuotai: vienur Witoldas Gombrowiczius, kitur Mozartas, po to – Oscaras Wilde‘as ar net pavardės su raidėmis, kurių neradau savo klaviatūroje (Günteris Grassas, Anaïs Nin). Smulkmena, bet džiaugiuosi radęs galintis prikibti bent jau prie ko nors.

O pliusų daug – nedidelę knygelę esu pasibraukęs daugybėje man patikusių ir svarbių vietų. Iš esmės, savitu stiliumi aptarta viskas ko reikia pradedančiam (arba nepradedančiam), bijančiam, save nuvertinančiam ir nieko neišmanančiam “noriubūtirašytoju’i“. Paliesta krūva esminių temų ir klausimų: nagrinėjama kas trukdo pradėti rašyti, kuo žmogus teisina savo tingulį ir valios trūkumą. Patariama kaip susidėlioti rutiną, duodama daug pavyzdžių iš pasaulinio lygio kūrėjų darbo proceso. Lendama į galvą, į psichologiją, nagrinėjama kaip dėliojasi mintys, kas skatina vaizduotę, o kas ją slopina.

Krūva pratimų ir būdų treniruotis, raginimas kuo daugiau rašyti laisvai, sau. Niekam to nerodyti, tačiau augti kartu su prirašytų puslapių krūva. Karas su savo vidiniu cenzoriumi, pasipriešinimas šiandieniniam visame kame siaučiančiam reikalavimui būti hyperoriginaliems. Galiausiai pereinama prie labai svarbių praktinių patarimų, apie sudedamąsias grožinio kūrinio dalis: siužetą, kalbą, personažus, pasakojimo perspektyvą, konfliktą, autoriaus stilių ir t.t. Šią knygą paimu vėl ir vėl, nuolat randu joje kažką naujo.

Džiaugiuosi jog autorė toliau užsiiminėja savo misija – dalyvauja susitikimuose su norinčiais kurti, veda užsiėmimus, pildo (nors ir gana retai) savo tinklaraštį. Laikausi nuomonės jog tai pati svarbiausia persona Lietuvoje, kai kalbame apie norą pradėti ir išmokti rašyti.


apie rasyma_virselis.inddAuksčiau minėtosios knygos “Laisvojo rašymo elementai“ gale radau sąrašą rekomenduojamų knygų, kurių viršuje puikavosi Natalie Goldberg knyga “Apie rašymą. Kaip išlaisvinti vidinį rašytoją.“ (angl.: Writing Down the Bones: Freeing the Writer Within). Kiek panaršius internete, paaiškėjo jog neseniai ši knyga pasirodė lietuvių kalba. “klik-klik“ ir ji jau mano rankose.

Tiesa, prisiminiau jog viskas vyko ne taip sklandžiai, nes virtualaus knygyno darbuotojai man išsiuntė Bernotaitės “Elementus“. Fiziškai knygos iš tikro gana panašios. Daug maž tiek pat, kiek jos panašios pavadinimais ir turiniu. Todėl per daug nesupykau, nors ir užtrukau, kol gavau tą knygą, kurios tikėjausi.

Pastudijavau apie autorę ir pačią knygą, kuri originalia kalba pasirodė 1986 metais JAV. Leidinys pristatomas kaip fundamentalus, vienas pirmųjų pasaulyje pasirodęs ir milijoniniu tiražu parduotas rašymo vadovėlis. Lietuvoje ji išleista 2015 metais Kaune (“Žmogaus psichologijos studijos“).

Knyga – visiškai kitokia nei aukščiau aptarti “Elementai“. Pavadinčiau tai autorės autobiografija, tam tikro gyvenimo epizodo ir linijos dokumentika. Nuklysdama tūkstančius kilometrų į šonus, rašytoja klajoja po savo gyvenimus ir išgyvenimus, kurie ją atvedė ten kur ji yra. Sužinome ir apie jos meiles bei skyrybas, jaunystę, vaikystę, tėvus, seseris ir jos studentų bendrabučio lovą. Ji ir alpo, ir pjaustė baklažanus, iškylavo kalnuose ar privertė savo draugę sviesti šampano taurę. Šios ir daugybė kitų temų bei epizodų susiveda į tai, kaip galiausiai ji ėmėsi rašyti, to studijuoti ir mokyti.

Jeigu rašymo discipliną galima pjaustyti į horizontaliai gulančius sluoksnius kurie sudaro visą procesą, tai knygoje aptariami dalykai būtų kažkur ties pačiais viršutiniais. Galima sakyti – filosofiniame lygmenyje, šiek tiek paliečiantys meniškumo ir vaizdingumo sferas, tačiau mažai mokantys konkrečių dalykų apie siužeto sandarą, gero dialogo taisyklių, kokie turi būti veikėjai ir t.t. Tiesa, kartais nusileidžiama į pačius apatinius aukštus ir imamasi aiškinti kokius ji rekomenduoja (rekomendavo 1986-aisiais) naudoti rašiklius ar sąsiuvinius. Nepamirškime knygos pasirodymo metų – tada visi rašytojai iš tikro rašydavo, o ne krutindavo pirštus virš tyliai spaudomų klaviatūrų.

Ypač didelę, antrą svarbiausią (po rašymo) vietą knygoje užima autorės patirtis užsiiminėjant dzenbudizmu ir meditacija. Daug minčių išplaukia iš to, daug jų susiveda į tai. Man tokios vietos didelio įspūdžio nedarė, norėjosi kažko konkretesnio. Bet tai jau mano charakterio ypatybė. Visgi, suprantu jog tai neatsiejama nuo knygos misijos – skatinti, drąsinti ir įkalbinėti rašyti.

Ką daryti, jeigu nežinai nuo ko pradėti, neįsivaizduoji ar sugebėsi tai daryti, nenumanai apie ką rašyti ir t.t. Kaip savo “užvesti“, kaip atsispirti pagundoms nerašyti, kaip nugalėti tingulį, vidinį cenzorių, gėdos ir nepasitikėjimo savimi jausmą. Autorė aprašė, kaip su tuo kovoti sekėsi jai. Labai puikiai parinktas knygos pavadinimas, kuris nusako jos esmę: kaip išlaisvinti vidinį jūsų rašytoją. Tačiau nepamirškite, jog gavus laisvę, viskas tik prasideda.


rasytigalikiekvIr trečioji lietuviška knyga skirta mokymuisi rašyti, kuri šiaip ne taip pateko į mano rankas, yra išeivijos rašytojos Laimos Vincės knyga “Rašyti gali kiekvienas“ (Baltos lankos, 2010). Nebeprisimenu tikslių aplinkybių, kaip aš gavau šią knygą. Žinau tik tai, jog teko ilgokai pavargti, nes perbėgus pagrindines nuorodas kur galima ją nusipirkti, visur matome kažką panašaus į “išparduota“. Visgi, kas ieško – tas randa.

Paėmęs leidinį į rankas, išpūčiau akis ir plačiai nusišypsojau – dievinu solidžius kietus viršelius, o knygos storis pribloškė: ji storesnė nei pirmosios dvi knygos sudėjus kartu! Visgi, akys pūtėsi be reikalo.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti jog knyga prasta, tačiau aš akivaizdžiai nepatenku į tikslinę auditoriją, kuriai ji yra skirta. Atsivertus pirmą puslapį, matome smulkiomis raidėmis parašytą “pa-pavadinimą“: kūrybinio rašymo vadovas aukštesniųjų klasių mokytojams ir aukštųjų mokyklų pirmo bei antro kurso dėstytojams. Taigi, iš esmės, tai yra vadovėlis ne besimokantiems, o mokantiems rašyti.

Leidinyje yra daug informacijos, kuri man pasirodė naudinga, perskaitęs gerą pusšimtį puslapių pagaliau radau skyrių apie grožinės literatūros rašymą ir jos elementų apžvalgą. Vėlgi – patarimai dėl veikėjų, dialogų, siužetų kūrimo, vis tas garsusis (ne be reikalo) “ne aiškinkite, o vaizduokite“ (show, not tell), apsakymo struktūros dalys ir t.t. Tai puslapiai, kuriuos surijau tokia pat aukšta pavara, kaip ir aukščiau aprašytas dvi knygas.

Visgi, po to eina labai daug teksto, kuris naudingas specialistams pedagogams, dirbantiems su klase vaikų ar studentų. Patarimai kaip organizuoti darbą, grupes, žaidimus, atmosferą užsiėmimuose ir t.t. Labai labai daug informacijos šia tema. Galiausiai prasideda didžiąją dalį puslapių užimantys jaunimo rašiniai ir jų komentarai. Daug pratimų, tačiau dažnai jie skirti, vėlgi, klasėms ir kolektyvams.

Gaila, bet greičiausiai Jums pasirodė jog knyga man nepatiko. Na, taip nepasakyčiau. Ją perskaityti būtina. Kaip ten bebuvę, ji gi patenka į geriausių lietuviškai išleistų knygų apie rašymą trejetuką! Naudos joje tikrai ras visi, tačiau labiausiai ji naudinga bus ne tokiems žmonėms kaip aš. Jos paskirtis aiški – vadovėlis pedagogams, specialistams.

Viena, kas mane tikrai erzino, tai be galo smulkiai suskirstytos teksto dalys. Pirmą kartą matau, jog turinys užima penkis puslapius! 347 teksto puslapiai suskirstyti į 120 skyrių! Tai, greičiausiai būdinga pedagoginiams vadovėliams, kada specialistas gali rasti kokį nors jam iškilusio klausimo atsakymą ir gauti koncentruotą informaciją, suspaustą nedideliame ir išskirtame skyriuje. Mane tai žudė, knygą skaityti buvo gana sunku.

Gaila jog autorė nevykdo savo dalyko švietėjiškos veiklos lietuviškame internete. Esu suradęs jos kanalus socialinėse erdvėse, tačiau dažniausiai ten skundžiamasi dabartiniu JAV prezidentu. Aš suprantu – laikmetis, mados, įvaizdis… Bet Jūs gi esate kūrybinio rašymo mokytoja! Cypiančių apie pasaulio pabaigą (per Trumpą) ir taip yra sočiai, mes tikimės patarimų ir pamokymų kaip rašyti!


1462889121_9786099547473vokkaipmenininkas

Nedidelė, kišeninė, per porą valandų perskaitoma knygelė veikia lyg geras motyvacinis užtaisas ir aš su didžiausiu malonumu jį perskaičiau. Austin Kleon 2012 metais knygą “Vok kaip menininkas“ išleido JAV, o 2015 ji pasirodė ir mūsų šalyje (VšĮ “forSMART“). Knyga gimė vieno iš šio keista ir man nesuprantama (be neigiamos kanotacijos – aš tiesiog nelabai tai suprantu) poezijos forma užsiiminėjančio autoriaus pranešimo kažkokioje konferencijoje. Jos forma nelabai ir pasikeitė, ji labiausiai ir primena už lektoriaus nugaros rodomas skaidres. Šiek tiek papildyta ir susisteminta, tačiau gana chaotiška ir be galo marga. Visgi, to nepavadinčiau minusu.

Leidinukas man labai patiko. Jo misija – paraginti menininką semtis įkvėpimo iš kitų kūrėjų darbų. Vok! Išgirdę tokį raginimą, visi tuoj susigūžtame ir jeigu tai susiję su kūryba, tuoj pat pradedame galvoti apie plagijavimą. Tačiau autorius parodo, jog vogti galima ne plagijuojant. Pasak jo – visi didieji kūrėjai yra vagys, sėmę idėjų iš kitų disciplinų, meno rūšių ar net konkrečių kūrinių. Tai labai motyvuojantis užtaisas, po šios knygos į kūrybinį procesą žiūriu daug drąsiau.

Nors į terminą “kūrėjas“ sutelpa krūva meno meno išraiškų, drįsčiau teigti jog šioje knygoje daugiausiai operuojama rašytojų pavyzdžiais ir susiveda į patį rašymą. Todėl rekomenduoju šią knygą visiems, ką domina ši tema.


parodyk-ka-sukurei-1_z1

Dar viena to paties Austin Kleon knyga, parašyta 2014 ir mūsuose pasirodžiusi 2017. Šią knygą pirkau daugiau iš inercijos, siekdamas surinkti viską kas pasirodė ta tema. Jos paantraštė skelbia jog tai “10 Būdų dalytis savo kūrybiškumu ir būti atrastam“. Pagrindinė jos tema – autorius pasakoja kaip tapo žinomu ir dalijasi patirtimi su kitais. Ji skirta išskirtinai XXI-ojo amžiaus kūrėjui, kuriuo gali būti kiekvienas. Patarimai kaip išnaudoti internetą, socialinius tinklus, kokių klaidų nedaryti ir ties kuo geriausia susikoncentruoti.

Perskaičiau ir galiu pasakyti jog ji man visai patiko. Visgi, jos misija yra aiški ir man nėra mirtinai reikalinga. Galbūt, ateis tokia diena, kada norėsis brukti visiems kas sukurta, pardavinėti ir rinkti armiją gerbėjų, tačiau dabar norisi mokytis kaip sukurti kažką apčiuopiamo ir kokybiško. Kaip ten bebuvę – rekomenduoju ir ją.


ForSmart-dienos-ritualai

Ši knygelė nėra skirta mokyti kurti, o juo labiau – rašyti. Tačiau man ji padarė didžiulę ir labai apčiuopiamą įtaką. Autorius Mason Currey atliko titanišką darbą – surinko kiek daugiau nei pusantro šimto labiausiai žinomų kūrėjų ir menininkų liudijimų apie jų dienos ir darbo rutiną. 2015 knyga išleista anglų kalba, o jau 2016 ji pasirodė lietuviškai (forSMART). Knyga paprasta ir standartizuota – imamas kūrėjo vardas ir aprašomi jį pažinojusiųjų liudijimai ar jo paties palikti atsiminimai apie tai, kaip jie kūrė žinomiausius žmonijos meno kūrinius. Kaip jie susidėliodavo laiką, kaip atlikdavo darbus ir ilsėdavosi, iš kokių kasdienių dalykų semdavosi įkvėpimo.

Į mano rankas ši knyga pateko pačiu tinkamiausiu man laiku. Kuris laikas prieš tai nutinkant, buvo prasidėję asmeniniai eksperimentai su tam tikrais dvasiniais ritualais ir bandymu sureguliuoti jaunų tėvų dienos režimą, sunaikintą naujo šeimos nario. Surijau šią knygą ir supratau patį svarbiausią dalyką – visiems didiesiems kūrėjams būdingas disciplinuotumas ir darbo rutina. Iš minėtojo sąrašo, vos pora žmonių tvirtino rašantys ar ką nors kitą kuriantys bet kada, “kada pagauna įkvėpimas“. Visi kiti nesivaiko vaiduoklių, o dirba-dirba-dirba. Kol galiausiai, geležinės valios ir sistemiško darbo pastangomis, sukuriama kažkas didingo.

Greičiausiai ši knyga galutinai padėjo susidėlioti taip mažai turimą laisvą laiką ir padarė mane hyper-vyturiu, be jokių problemų kiekvieną dieną besikeliančiu penktą valandą ryto.


kurejo_keliasJulia Cameron knyga “Kūrėjo kelias“ (Alma littera, 2014) puikiai pataiko į laikmetį, kuriame ji pasirodė mūsų gimtąja kalba. Šiandien be galo madinga vadinamoji saviugda, motyvaciniai užsiėmimai, seminarai ir t.t. Kūrinys toks ir yra – jo misija yra sužadinti skaitančiojo kūrybiškumą, kurį jis buvo paslėpęs po žemiškosios rutinos akmenų krūva, darbais, rūpesčiais, nepasitikėjimu ir negatyvumu. “Kiekvienas yra menininkas“ – kukliai skelbia knygos viršelis.

O turinys, esantis tarp tų viršelių užpildytas pratybų sąsiuvinio forma parašyta kelių savaičių užduočių rutina, kurią įtraukus į savo gyvenimus, galbūt atrasite savyje tai, ko Jums taip trūko.

Be praktinių patarimų apie darbo ir asmenybės kūrybiškumo auginimą, knygos paraštės mirga milžinišku kiekiu garsių pasaulio kūrėjų citatomis. Tai neišmokys jūsų nieko konkretaus, tačiau garantuoju jog įkvėps ir stipriai įkraus.


cdb_9789955237341-Lehrer_vaizduote_72max_p1Jonah Lehrer knyga “Vaizduotė: iš kur kyla kūribiškumas“ (Baltos lankos, 2013) kolei kas rinkiuojasi paskutinėje visų (su šia knyga susijusių) mano turimų knygų eilės vietoje. Joje mažiausiai kalbama apie rašymą iš visų aukščiau išvardintų knygų. Tai – kone komercinis vadovėlis, daugiausiai besigilinantis į tam tikrų išradimų ar produktų atsiradimo aplinkybes ir istorijas. Pagrindinė knygos tema yra kolektyvinis kūrybiškumas, dirbant komandoje ir kuriant kažkokį produktą.

Visgi, joje pilna ir gerų patarimų ir minčių, kurios pasitarnauja svarbiam tikslui – griauti įsisenėjusius mitus apie aukštesnes kūrybiškumą varančias jėgas. Darbas, atkaklumas ir tinkama stimuliacija (žinoma, ne svaiginantys protą) yra raktas į sukuriamus šedevrus.


menasrasyti

Kažkada internete esu užtikęs pusę žodžio apie tai, jog egzistuoja žurnalas apie kūrybinį rašymą „Menas rašyti“. Internete seku viską, kas susiję su mokymu rašyti. Todėl, kadangi apie šią iniciatyvą beveik nėra nieko girdėti, laikiau ją mirusia, neįgyvendinta arba nerimta. Iš tikro, keista, jog nei viename pagrindinių tinklaraščių, skirtų rašančiųjų bendruomenei, šis žurnalas nėra tinkamai pristatytas. Ką gi, maniau, greičiausiai ši idėja bus užgesusi nė neišleidus pirmojo numerio.

Ir staiga, vieną dieną, prekybos centre ganant vaikus ir laukiant žmonos, akys, lyg musė prie tos rudos, gličios gaudyklės, prilipo prie krūvelės žurnalų. Tarp „Laimų“, „Kryžiažodžiai visiems“, „Tik vyrams“ ar „Konservuokime!“, nežinia ką ten veikė ketvirtas leidinio „Menas rašyti“ numeris! Ketvirtas! Oho, na ir staigmena! Kur kiti trys? Kodėl aš apie jį nieko nežinojau, nors stengiuosi susirankioti visas su tuo susijusias knygas ar internetinius kanalus? Griebiu radinį ir ieškau iš akiračio prapuolusių vaikų.

Taigi, žinodamas kaip kiekvienos iniciatyvos autorius džiugina kai juos pastebi, šiek tiek aprašysiu šį reikalą, pabandysiu jį pareklamuoti ir aptarti. O aptarti jau yra ką – greit susisiekiau su iniciatyvos autore ir atsisiunčiau pirmus tris numerius, o ne už ilgo, jau žinodamas ir specialiai ieškodamas, toje pačioje parduotuvėje radau ir penktąjį. Vadinasi, iniciatyva nei mirusi, nei sustojusi. Priešingai – ji gyvuoja ir bent jau iš išorės atrodo, jog gana sėkmingai. Sėskime ir atsiverskime. Kūrybinio rašymo paslaptys, lituanisto užrašai – taip save įvardija periodinis žurnalas „Menas rašyti“

Greičiausiai, tikrai ne dėl noro užsidirbti, 2016 metų rugsėjį, emigracijoje gyvenanti rašytoja Lina Daniela Dambrauskė (taip taip, dar viena emigracijoje gyvenanti kūrybinio rašymo mokytoja. Tai, turbūt, privalomas atributas, norint užsiimti šiuo reikalu Lietuvoje) išleidžia pirmąjį žurnalo „Menas rašyti“ numerį. Iki šios dienos, kaip jau minėjau, pasirodė penki. Viduje – daug koncentruotos ir įvairios informacijos. Temos, suprantama, atitinka pavadinimą: rašymas, rašytojai, kūryba, poezija, knygos ir istorijos. Pilna praktinių patarimų, pratimų, aprašomi žinomi žmonės, jų mintys apie literatūrą, pagalba pradedantiesiems ir t.t. Man tai buvo tikras skanėstas, ypač dėl dabartinio savo gyvenimo tempo, kai ilgam prisėsti prie kokios nors temos nagrinėjimo yra per didelė prabanga. Ramybė ir laisvas laikas mano dienoje – retas desertas.

O neilgus straipsnius skaityti galima laiko ir neturint. Tokia ir yra žurnalų esmė. Tik jeigu vienose jų rašoma tai, ką vieną kartą perskaitęs, niekada to nebedarysi antrąkart, leidinys „Menas rašyti“ yra toks, kurį tu atsiversi dar ir dar ir dar. Šis žurnalas – lyg vadovėlis. Kūrybinio rašymo pamokų mūsų kalba išleista nedaug, todėl kiekviena jų labai džiugina ir vien savo buvimu jau tampa vertinga. O ir verte, bent jau aš, tikrai nenusivylęs. Informacija kokybiška, straipsniai informatyvūs ir naudingi, nemažai verstos medžiagos, nors vyrauja autoriniai tekstai. Puikus dalykas norint praplėsti akiratį.

Kas kliūva už akių, ypač pirmuosiuose numeriuose – maketavimas ir teksto redakcija. Pirmojo numerio viršelio nuotrauka, greičiausiai, daryta telefonu, muiline ar kažkuo kitu. Ji labai nekokybiška, „išplaukusi“. Pačiame žurnale yra vietų, kur tekstas uždėtas ant tokių tamsių nuotraukų, jog įskaityti jį jau pavyksta gana sunkiai. Na, bet tai – smulkmenos, kurių kituose numeriuose mažėja. Taip ir turi būti, leidėjai įgauna patirties. Džiugina popieriaus kokybė, įsivaizduoju jog tokia spauda nėra pigi. Vadinasi, autoriai iš šio žurnalo didelio pelno neturi. Greičiausiai, spėju, turi ne ką kitą, o „minusą“.

Toks pasišventimas iniciatyvai džiugina, nors, kartu ir baugina. Džiugina dėl idealizmo žmonių, kurie dėl savo pomėgio pasiryžę leisti savo pinigus ir laiką. O tasai pomėgis – ne asmeninis, teikiantis pasitenkinimą tik tau. Jis visuomeniškas, bendruomeniškas. Nors ta bendruomenė ir labai maža. Visgi – laukianti. Ir kaip malonu matyti jog kažkam teikia džiaugsmą tai, jog tą laukimą gali kažkuo užpildyti. Idealizmas šiandien jau tapo gana reta savybe.

O baugu dėl to, jog tas idealizmas, kaip jau net aš, per savo trumpą gyvenimą mačiau ne kartą, dažnai išblėsta. Kaip būtų gaila stebėti, jog tarpai tarp žurnalų numerių pasirodymo retėja, turinio kokybė krinta, jis prikišinėjamas lengvesniu, mažiau darbo reikalaujančiu turiniu. Labai linkiu išlaikyti entuziazmą ir stengsiuosi prie jo prisidėti, pirkdamas leidinį už bet kokią jo kainą.

Šių metų rašytojiškas mano atradimas – žurnalas „Menas rašyti“. Riebus devynetas nuo manęs. Devynetas tik todėl, jog palieku šansą viską padaryti dar geriau, kad man tai taptų dešimtmečio atradimu. Nesustokite, nes mes jums to neleisime.

 

 

Naudingi internetiniai šaltiniai:

graf

Pirmas ir pats svarbiausias lietuviškas internetinis šaltinis besimokantiems rašyti yra jau minėtosios Sandros Bernotaitės tinklaraštis Grafomanija.lt Tai pirmasis internetinis šaltinis kurį aptikau, kiekvieną dieną užeinu į jį laukdamas naujų tekstų. Dažniausiai jie yra autoriniai, nors kartais pasitaiko ir verstinės medžiagos ar knygų ištraukų. Labai naudingas internetinis informacijos šaltinis, puikiai atliekantis funkciją, kurios vietą užėmė.


kitt

Kitas lietuviškas tinklalapis – Kittywriterpsl.wordpress.com Jis panašus į Grafomaniją.lt, tačiau daug jaunatviškesnis, o kaip dažniausiai su tuo ir seka – ne toks kokybiškas. Daug vietos skiriama jaunimo literatūrai, tačiau pasirodo ir straipsnių (beveik visada verstinių) apie rašymą. Kuo puslapis labai stiprus – surinkta nuorodų į kitus informacijos šaltinius kolekcija. Galite parsisiųsti ir rasti daug naudingos medžiagos. Sėkmės augant šiai aktyviai iniciatyvai. Tai dar vienas puslapis, kurį seku kasdien.


16830930_1205560639557799_5265957938779243031_n

Dar vienas lietuviškas šaltinis, kurį seku internete. Tiesa, tai darau neseniai, todėl ypatingos nuomonės dar nesusidariau. Kaip suprantu – šiek tiek pasiekusi jauna rašytoja dalinasi savo patarimais ir patirtimi, buria aplink save bendruomenę. Internetinio puslapio neturi, viskas vyksta Facebook paskyroje (Ne)rašyk.


16463675_1570723589621623_1526953849609490599_o

Facebook paskyra Writers Write – vienas iš mano mėgstamiausių šaltinių anglų kalba.


21731335_10155314510650379_645764682148633188_n

Writer’s digest – analogas aukščiau pateiktam puslapiui.